Dovydas kalbėjo Abišajui ir visiems savo dvariškiams: „Žiūrėkite, jei mano sūnus, gimęs iš manęs, ieško mano gyvasties, juo labiau tai gali benjaminas! Palikite jį ramybėje ir leiskite jam keikti, nes VIEŠPATS jam įsakė tai daryti. Galbūt VIEŠPATS pažvelgs į mano skausmą ir atlygins man geru už šiandien ištartus jo keiksmus“.