Morkaus 5
5
Demonų išvarymas
(Mt 8,28-34; Lk 8,26-39)
1Jie priplaukė ežero krantą geraziečių#5,1 Mt 8,28 – gadariečių. krašte. 2Jam išlipus iš valties, tuojau priešais iš kapinių atbėgo netyrosios dvasios apsėstas vyras. 3Jis gyveno kapų rūsiuose, ir niekas negalėjo nė grandinėmis jo surakinti. 4Jis jau daug kartų buvo pančiojamas ir grandinėmis rakinamas, bet sutrupindavo grandines, nusitraukydavo pančius, ir niekas negalėdavo jo suvaldyti. 5Per kiauras naktis ir dienas jis bastydavosi po kapines ir po kalnus, klykdamas ir daužydamas save akmenimis. 6Iš tolo pamatęs Jėzų atbėgo, parpuolė priešais 7ir ėmė garsiai šaukti: „Ko tau iš manęs reikia, Jėzau, Aukščiausiojo Dievo Sūnau? Saikdinu tave Dievu, nekankink manęs!“ 8Jėzus mat buvo paliepęs: „Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!“ 9Jėzus dar paklausė: „O kuo tu vardu?“ Ji atsakė: „Mano vardas – Legionas, nes mūsų daug“. 10Ir pradėjo labai prašytis nevaryti jų iš to krašto. 11Ten pat, atkalnėje, ganėsi didžiulė kiaulių kaimenė. 12Dvasios ėmė prašytis: „Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!“ 13Jėzus leido. Išėjusios netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa kaimenė, apie du tūkstančius kiaulių, ūmai metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė ežere. 14Tie, kurie jas ganė, išsibėgiojo ir davė žinią į miestą ir kaimus. Žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko. 15Jie ateina prie Jėzaus, mato sėdintį demonų apsėstąjį – tą, kuris buvo turėjęs Legioną, – apsirengusį ir sveiko proto, ir juos apėmė baimė. 16Mačiusieji papasakojo jiems, kas buvo nutikę su apsėstuoju, ir apie kiaules. 17Tada žmonės ėmė prašyti Jėzų išeiti iš jų krašto. 18Jėzui lipant į valtį, buvęs apsėstasis prašė leisti pasilikti su juo, 19bet Jėzus nesutiko ir pasakė: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo“. 20Tada jis nuėjo savo keliu ir Dekapolyje ėmė skelbti, kokių didžių dalykų Jėzus jam buvo padaręs; ir visi stebėjosi.
Moters išgydymas ir mergaitės prikėlimas
(Mt 9,18-26; Lk 8,40-56)
21Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. 22Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jayras, ir pamatęs jį puola jam po kojų karštai maldaudamas: 23„Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“. 24Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.
25Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. 26Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. 27Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. 28Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį, išgysiu!“ 29Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalios. 30O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir atsigręžęs į minią paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ 31Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?’“
32Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. 33Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir puolusi prieš jį ant kelių papasakojo visą teisybę. 34O jis tarė jai: „Dukterie, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.
35Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ 36Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ 37Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. 38Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. 39Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“. 40Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. 41Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talita kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ 42Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. 43Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.
Šiuo metu pasirinkta:
Morkaus 5: LBD-EKU
Paryškinti
Dalintis
Kopijuoti
Norite, kad paryškinimai būtų įrašyti visuose jūsų įrenginiuose? Prisijunkite arba registruokitės
Lithuanian Bible © Bible Society of Lithuania, 2012.
Morkaus 5
5
Demonų išvarymas
(Mt 8,28-34; Lk 8,26-39)
1Jie priplaukė ežero krantą geraziečių#5,1 Mt 8,28 – gadariečių. krašte. 2Jam išlipus iš valties, tuojau priešais iš kapinių atbėgo netyrosios dvasios apsėstas vyras. 3Jis gyveno kapų rūsiuose, ir niekas negalėjo nė grandinėmis jo surakinti. 4Jis jau daug kartų buvo pančiojamas ir grandinėmis rakinamas, bet sutrupindavo grandines, nusitraukydavo pančius, ir niekas negalėdavo jo suvaldyti. 5Per kiauras naktis ir dienas jis bastydavosi po kapines ir po kalnus, klykdamas ir daužydamas save akmenimis. 6Iš tolo pamatęs Jėzų atbėgo, parpuolė priešais 7ir ėmė garsiai šaukti: „Ko tau iš manęs reikia, Jėzau, Aukščiausiojo Dievo Sūnau? Saikdinu tave Dievu, nekankink manęs!“ 8Jėzus mat buvo paliepęs: „Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!“ 9Jėzus dar paklausė: „O kuo tu vardu?“ Ji atsakė: „Mano vardas – Legionas, nes mūsų daug“. 10Ir pradėjo labai prašytis nevaryti jų iš to krašto. 11Ten pat, atkalnėje, ganėsi didžiulė kiaulių kaimenė. 12Dvasios ėmė prašytis: „Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!“ 13Jėzus leido. Išėjusios netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa kaimenė, apie du tūkstančius kiaulių, ūmai metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė ežere. 14Tie, kurie jas ganė, išsibėgiojo ir davė žinią į miestą ir kaimus. Žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko. 15Jie ateina prie Jėzaus, mato sėdintį demonų apsėstąjį – tą, kuris buvo turėjęs Legioną, – apsirengusį ir sveiko proto, ir juos apėmė baimė. 16Mačiusieji papasakojo jiems, kas buvo nutikę su apsėstuoju, ir apie kiaules. 17Tada žmonės ėmė prašyti Jėzų išeiti iš jų krašto. 18Jėzui lipant į valtį, buvęs apsėstasis prašė leisti pasilikti su juo, 19bet Jėzus nesutiko ir pasakė: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo“. 20Tada jis nuėjo savo keliu ir Dekapolyje ėmė skelbti, kokių didžių dalykų Jėzus jam buvo padaręs; ir visi stebėjosi.
Moters išgydymas ir mergaitės prikėlimas
(Mt 9,18-26; Lk 8,40-56)
21Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. 22Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jayras, ir pamatęs jį puola jam po kojų karštai maldaudamas: 23„Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“. 24Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.
25Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. 26Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. 27Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. 28Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį, išgysiu!“ 29Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalios. 30O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir atsigręžęs į minią paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ 31Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?’“
32Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. 33Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir puolusi prieš jį ant kelių papasakojo visą teisybę. 34O jis tarė jai: „Dukterie, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.
35Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ 36Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ 37Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. 38Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. 39Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“. 40Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. 41Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talita kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ 42Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. 43Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.
Šiuo metu pasirinkta:
:
Paryškinti
Dalintis
Kopijuoti
Norite, kad paryškinimai būtų įrašyti visuose jūsų įrenginiuose? Prisijunkite arba registruokitės
Lithuanian Bible © Bible Society of Lithuania, 2012.