Rūtos 1:1-22

Teisėjų valdymo laikais kraštą ištiko badas. Vienas žmogus iš Judo Betliejaus su žmona ir dviem sūnumis išsikėlė į Moabo lygumas, norėdamas pergyventi badą. Žmogus buvo vardu Elimelechas, jo žmona – Noomė, o sūnūs – Machlonas ir Kiljonas. Jie buvo efratai iš Judo Betliejaus, bet nukeliavo į Moabo lygumas ir ten apsigyveno. Noomės vyras Elimelechas pasimirė, ir ji liko viena su dviem sūnumis. Jie vedė moabites. Viena jų vadinosi Orpa, o kita Rūta. Ten jie išgyveno apie dešimt metų. Po to ir juodu abudu pasimirė – Machlonas ir Kiljonas, o Noomė liko visai viena, be sūnų ir be vyro. Tada ji susirengė kartu su marčiomis grįžti iš Moabo lygumų, nes Moabo lygumose buvo girdėjusi, kad VIEŠPATS aplankė savo tautą, norėdamas duoti jiems duonos. Lydima dviejų marčių, ji paliko vietą, kurioje gyveno, ir leidosi atgal į Judo šalį. Noomė kreipėsi į abi savo marčias: „Eikite atgal, grįžkite namo, kiekviena į savo motinos namus! Teparodo VIEŠPATS jums tokį pat gerumą, kokį judvi parodėte mirusiesiems ir man! Tepadeda VIEŠPATS kiekvienai jūsų atrasti šeimos židinį vyro namuose!“ Atsisveikindama ji pabučiavo jas. O jos, balsiai raudodamos, verkė ir sakė: „Ne! Su tavimi mes grįšime pas tavo tautą!“ Noomė atsakė: „Grįžkite atgal, mano dukterys! Kodėl turėtumėte eiti su manimi? Argi aš turiu savo įsčiose kitų sūnų, kurie galėtų tapti jūsų vyrais? Grįžkite atgal, mano dukterys, eikite savo keliu, nes aš per sena ištekėti. Net jeigu sakyčiau: ‘Turiu vilties!’ – turėčiau vyrą šią naktį ir pagimdyčiau sūnų, argi jūs lauktumėte, kol jie užaugs? Nejaugi turėtumėte pasmerkti save dėl jų ir likti netekėjusios? O ne, mano dukterys! Mano dalia kartesnė negu jūsų, nes VIEŠPATIES ranka pakilo prieš mane“. Vėl ėmė jos verkti ir raudoti. Orpa atsisveikindama pabučiavo anytą, o Rūta liko prisirišusi prie jos. Noomė tarė: „Matai, tavo svainė sugrįžo į savo tautą ir prie savo dievų. Grįžk ir tu, sek savo svainę!“ Bet Rūta atsakė: „Neversk manęs palikti tave ir pasitraukti, nes kur eisi tu, ten eisiu ir aš, kur būsi tu, ten būsiu ir aš! Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas – mano Dievas! Kur mirsi tu, ten mirsiu ir aš ir būsiu ten palaidota. Man nelemtį VIEŠPATS tesiunčia ir dar teprideda, jeigu kas kita, o ne mirtis mudvi išskirtų!“ Matydama, kad Rūta tvirtai pasiryžusi eiti kartu, Noomė liovėsi ją perkalbinėti. Jos abi atėjo kartu į Betliejų. Atėjus į Betliejų, visas miestas sujudo dėl jų, o moterys kalbėjo: „Argi tai Noomė?“ Ji atsakinėjo joms: „Nevadinkite manęs Noome, vadinkite mane Mara, nes Visagalis karčiai pasielgė su manimi. Išėjau turtinga, bet VIEŠPATS mane parvedė atgal tuščiomis rankomis. Kaipgi galite vadinti mane Noome, jeigu VIEŠPATS nukamavo mane, jeigu Visagalis davė man nelaimę?“ Taip sugrįžo Noomė su savo marčia Rūta Moabite iš Moabo lygumų. Jiedvi atėjo į Betliejų miežiapjūtės pradžioje.