Pradžios 27
27
Izaokas palaimina Jokūbą
1Kai Izaokas jau buvo senas, o jo akys taip aptemusios, kad nebegalėjo matyti, jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų ir tarė jam: „Mano sūnau!“ Šis atsiliepė: „Aš čia“. 2Anas tarė jam: „Matai, jau pasenau. Nežinau savo mirties dienos. 3Taigi imk savo ginklus – strėlinę ir lanką, išeik į laukus ir sumedžiok man žvėrienos. 4Tuomet paruošk man gardų valgį, kokį aš mėgstu, ir atnešk man pavalgyti, idant prieš mirdamas palaiminčiau tave savo sielos palaiminimu“.
5O Rebeka klausėsi, kai Izaokas kalbėjosi su sūnumi Ezavu. Jam išėjus į laukus medžioti ir parnešti žvėrienos, 6Rebeka tarė sūnui Jokūbui: „Ką tik nugirdau tavo tėvą sakant tavo broliui Ezavui: 7‘Parnešk žvėrienos ir paruošk man gardų valgį pavalgyti, idant prieš mirdamas tave palaiminčiau VIEŠPATIES akivaizdoje’. 8O dabar, mano sūnau, paklausyk mano žodžio ir daryk, ką tau liepiu. 9Nueik prie kaimenės ir parnešk iš ten du rinktinius ožiukus, o aš iš jų paruošiu tavo tėvui valgį, kokį jis mėgsta. 10Tu nuneši jį tėvui pavalgyti, idant palaimintų tave prieš mirdamas“. 11– „Betgi mano brolis Ezavas yra gauruotas vyras, – atsakė Jokūbas savo motinai Rebekai, – o aš juk plikas! 12Jei mane tėvas apčiupinės, aš būsiu jo akyse sukčius ir užsitrauksiu ant savęs prakeikimą, o ne palaiminimą!“ 13O motina jam tarė: „Tekrinta ant manęs tavo prakeikimas, mano sūnau. Tik paklausyk mano žodžio, eik ir parnešk juos man“.
14Taigi jis nuėjo, paėmė ir parnešė juos savo motinai, o jo motina paruošė gardų valgį, kokį jo tėvas mėgo. 15Tuomet Rebeka paėmė namie paliktus geriausius vyresniojo sūnaus Ezavo drabužius ir apvilko jais jaunesnįjį sūnų Jokūbą. 16Be to, jo rankas ir pliką kaklo dalį apdengė ožiukų kailiais. 17Po to padavė sūnui Jokūbui į rankas gardųjį valgį ir duoną, kurią buvo iškepusi.
18Jis įėjo pas tėvą ir tarė: „Mano tėve!“ – „Aš čia, – atsiliepė šis. – Kas tu, mano sūnau?“ 19Jokūbas tėvui atsakė: „Aš Ezavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip buvai man liepęs. O dabar prašyčiau sėstis ir pavalgyti mano žvėrienos, idant mane palaimintum savo sielos palaiminimu“. 20Bet Izaokas paklausė savo sūnų: „Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?“ O jis atsakė: „VIEŠPATS, tavo Dievas, suteikė man laimę“. 21Tuomet Izaokas tarė Jokūbui: „Eikš arčiau, kad galėčiau tave apčiupinėti ir žinoti, ar iš tikrųjų tu mano sūnus Ezavas, ar ne“. 22Jokūbas priėjo prie savo tėvo Izaoko, šis apčiupinėjo jį ir tarė: „Balsas – kaip Jokūbo, bet rankos – kaip Ezavo“. 23Taigi neatpažino jo, nes rankos buvo gauruotos kaip ir jo brolio Ezavo. Todėl ir palaimino jį.
24Jis paklausė: „Ar tai tu mano sūnus Ezavas?“ Ir kai Jokūbas atsakė: „Aš“, 25jis tarė: „Paduok man valgį, idant pavalgyčiau savo sūnaus žvėrienos ir palaiminčiau tave savo sielos palaiminimu“. Anas padavė valgį, ir šis suvalgė, padavė vyną, ir šis išgėrė. 26Tuomet jo tėvas Izaokas tarė jam: „Mano sūnau, eikš arčiau ir pabučiuok mane“. 27Kai Jokūbas priėjo arčiau ir pabučiavo jį, šis užuodė jo drabužių kvapą ir laimino jį, tardamas:
#
Hbr 11,20
„Ak, kvapas mano sūnaus
tarsi kvapas laukų,
kuriuos VIEŠPATS palaimino.
28Teduoda tau Dievas iš dangaus rasos,
iš žemės derlingumo
ir apsčiai grūdų bei vyno.
29Tetarnauja tau tautos,
ir tesilenkia tau gentys.
Valdovu būk savo broliams,
tesilenkia tau tavo motinos sūnūs.
#
Pr 12,3
Tebūna prakeiktas, kas tave keikia,
tebūna palaimintas, kas tave laimina!“
30Vos Jokūbui palikus savo tėvą, kai Izaokas buvo baigęs laiminti Jokūbą, parėjo iš medžioklės jo brolis Ezavas. 31Jis taip pat paruošė gardų valgį ir atnešė tėvui. „Teatsisėda mano tėvas, – tarė savo tėvui, – ir tepavalgo savo sūnaus žvėrienos, idant palaimintų mane savo sielos palaiminimu“. 32Jo tėvas Izaokas paklausė: „O kas tu būsi?“ – „Tavo pirmagimis sūnus Ezavas“, – atsakė šis. 33Dabar Izaoką apėmė baisus drebulys. Jis ir vėl klausė: „Bet kas gi buvo anas, kuris sumedžiojo žvėrieną ir atnešė man? Be to, aš suvalgiau ją prieš tau ateinant ir palaiminau jį! Taip, jis bus palaimintas!“ 34Išgirdęs tėvo žodžius, Ezavas pratrūko garsiai ir karčiai kukčioti ir sakė tėvui: „Palaimink mane! Taip pat ir mane, tėve!“ 35Bet tėvas atsakė: „Tavo brolis apgaulingai atėjo ir pasiėmė tavo palaiminimą“. 36Ezavas pratarė: „Argi veltui jis buvo pavadintas Jokūbu? Juk jis du kartus apgavo mane! #Pr 25,29-34Pirma atėmė mano pirmagimystę, o dabar, žiūrėk, pasiėmė ir mano palaiminimą!“ Jis pridūrė: „Nejaugi nebeliko man jokio tavo palaiminimo?“ 37Izaokas atsakė Ezavui: „Matai, aš jį jau paskyriau tavo valdovu, padariau visus brolius jo tarnais ir praturtinau jį grūdais ir vynu. Ką tat begaliu padaryti tau, mano sūnau?“ 38Ezavas maldavo tėvą: „Nejau tik vieną palaiminimą teturi, tėve? Palaimink mane, taip pat ir mane, tėve!“ #Hbr 12,17Ezavas ėmė garsiai verkti.
39Tuomet jo tėvas Izaokas atsakė jam:
#
Hbr 11,20
„Štai tavo buveinė bus toli nuo žemės derliaus
ir toli nuo rasos iš aukšto dangaus.
40 #
Pr 36,8; 2 Kar 8,20 Iš kalavijo gyvensi
ir savo broliui tarnausi.
Bet kai sukilsi,
nusimesi jo jungą nuo sprando“.
41Tad Ezavas nekentė Jokūbo už palaiminimą, kuriuo tėvas buvo jį palaiminęs. Ezavas galvojo: „Artinasi tėvo gedulo dienos, tuomet aš užmušiu savo brolį Jokūbą“. 42Bet vyresniojo sūnaus Ezavo žodžiai buvo persakyti Rebekai. Ji pasišaukė jaunesnįjį sūnų ir pasakė jam: „Žiūrėk, tavo brolis Ezavas niršta, norėdamas tave nužudyti. 43Todėl dabar, mano sūnau, paklausyk manęs. Bėk tuojau pat pas mano brolį Labaną į Haraną. 44Pasilik pas jį kurį laiką, kol atauš tavo brolio įtūžis, 45kol atslūgs tavo brolio įniršis prieš tave, ir jis užmirš, ką tu jam padarei. Tuomet pasiųsiu ką nors tave iš ten parvesti. Kam gi turėčiau netekti jūsų tą pačią dieną!“
46Tuomet Rebeka kalbėjo Izaokui: „Apkarto man gyvenimas dėl tų hetičių moterų. Jei ir Jokūbas vestų hetitę, tokią kaip jos, čiabuvę, kas gero man gyvenime beliktų?“
Aktualisht i përzgjedhur:
Pradžios 27: LBD-DC
Thekso
Ndaje
Copy
A doni që theksimet tuaja të jenë të ruajtura në të gjitha pajisjet që keni? Regjistrohu ose hyr
Lithuanian Bible © Bible Society of Lithuania, 2012.