Izaijo 57
57
1Teisusis žūva,
bet niekas to neima į širdį.
Geri žmonės paglemžiami,
ir niekas nesuvokia,
kad teisųjį paglemžė blogis.
2Teisieji pasiekia ramybę; tas randa poilsį
ant savo gulto, kas eina teisingu keliu.
Neištikima tauta
3O jūs, burtininkės sūnūs,
svetimautojo ir pasileidėlės palikuonys,
ateikite čionai!
4Iš ko jūs šaipotės? Prieš ką laidote gerklę
ir kam rodote liežuvį?
Argi jūs ne nuodėmės vaikai, melo išperos?
5Jūs degate gašla ąžuolyne
ir po kiekvienu žaliu medžiu;
jūs pjaunate vaikus upių vagose
ir uolų plyšiuose!
6Tavo dalis – tarp slidžiųjų upės akmenų;
taip, tai tavo dalia.
Tu liejai jiems liejamąsias aukas ir aukojai atnašas!
Ar dėl tų aukų aš galiu pasigailėti?
7Ant aukšto ir didingo kalno įsitaisei sau gultą,
ir kopdavai ten aukos aukoti.
8Už durų ir staktų
pasistatei savo nešvankųjį ženklą.
Atmesdama mane, pasiklojai sau gultą,
lipai į jį ir jį padidinai.
Mėgdama gultą, sudarei su jais sandėrį,
kad jie tau dažnai būtų priegulais,
ir šitaip tenkinai savo gašlumą.
9Tu ėjai pas Melechą#57,9 Iškreiptas Molecho vardas. Žr. 1 Kar 11,7. su aliejumi
ir gausiai liejai kvapius tepalus.
Tu toli siuntei savo pasiuntinius,
vertei juos eiti į patį Šeolą.
10Nuo tolimo kelio tu labai pavargai,
bet niekados nepratarei: „Liausiuosi!“
Tu sugebėdavai patenkinti savo gašlumą,
todėl niekuomet ir nesisielojai.
11Ko gi taip pabūgai?
Ko pabijojai, kad tapai melagė?
Kodėl manęs neatminei, į širdį manęs neėmei?
Ar ne dėl to, kad aš tylėjau ir dėjausi neregįs,
tu nebijojai manęs?
12Aš parodysiu, koks tavo teisumas
ir kokie tavo darbai;
jie tau nenaudingi.
13Kai šauksiesi pagalbos,
tepadeda tau pulkas tavo stabų!
Visus juos išnešios vėjas,
vėjelio dvelktelėjimas juos nupūs.
Kas pasitiki manimi, tas valdys kraštą
ir paveldės mano šventąjį kalną.
Bausmė ir atleidimas
14Pasigirsta balsas:
„Tieskite, tieskite vieškelį!
Parenkite kelią, pašalinkite kliūtis
nuo kelio mano tautai!“
15Juk aukščiausiasis, prakilnusis, amžinasis,
kurio vardas – Šventasis, sako taip:
„Šventose aukštybėse gyvenu
ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais būnu,
kad pakelčiau prislėgtųjų dvasią
ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą.
16Aš ne amžinai kaltinsiu,
ne visuomet pyksiu,
nes mano akivaizdoje išblėstų dvasia
ir net gyvybės alsavimas, kurį aš pats sukūriau.
17Dėl jo kaltės pykau kurį laiką,
plakiau jį, iš pykčio paslėpęs savo veidą,
bet jis nesiliovė eiti savo maištingu keliu.
18Mačiau, kuriuo keliu jis eina,
bet pagydysiu jį ir nuvesiu,
gausiai paguosiu. Jo raudotojams
19aš, Kūrėjas, sukuriu lūpų vaisių.
#
Ef 2,17
Ramybė, ramybė tolimiems ir artimiems! –
sako VIEŠPATS, – aš jį pagydysiu!“
20Nedorėliai – kaip jūra, pašiaušta audros
ir negalinti nurimti.
Jos bangos išmeta dumblą ir nešvarumus.
21 #
Iz 48,22
„Nedorėliai neras ramybės!“ – sako mano Dievas.
Šiuo metu pasirinkta:
Izaijo 57: LBD-EKU
Paryškinti
Dalintis
Kopijuoti
Norite, kad paryškinimai būtų įrašyti visuose jūsų įrenginiuose? Prisijunkite arba registruokitės
Lithuanian Bible © Bible Society of Lithuania, 2012.