Kelionė Luko evangelija ir Apaštalų darbaisPavyzdys

Prieš atsiversdami šios dienos skaitinį, iš naujo peržvelkime devintą skyrių, kuriame Lukas atskleidžia sukrečiantį Jėzaus planą įtvirtinti savo karaliavimą Izraelyje, tampant kenčiančiu tarnu, minimu Izaijo 53. Lukas pasakoja, kaip Elijas ir Mozė kalba su Jėzumi apie jo iškeliavimą ar „išėjimą“ („egzodą“). Jėzus yra naujasis Mozė, kuris savo išėjimu (mirtimi) išlaisvins Izraelį nuo bet kokio pobūdžio nuodėmių ir blogio tironijos. Po šio gluminančio apreiškimo Lukas pradeda pasakojimą apie ilgą Jėzaus kelionę į sostinę Paschos šventei, kur jis mirs, kad būtų karūnuotas tikruoju Izraelio karaliumi.

Pereidami prie 22-o skyriaus matome, kad Jėzus atvyko į Jeruzalę švęsti Paschos – kasmet vysktančios žydų šventės, per kurią minimas Dievo įvykdytas Izraelio išvadavimas iš vergijos. Kai Jėzus surenka su dvylika mokinių ragauti tradicinių Paschos valgių, jis paaiškina simbolinę duonos ir taurės prasmę taip, kaip jo mokiniai dar nebuvo girdėję, nors į ją visad kreipė Išėjimo pasakojimas. Jis savo mokiniams pasako, kad sulaužyta duona reprezentuoja jo kūną, o vynas – jo kraują, ir per tai įtvirtinamas naujas sandoros ryšys tarp Dievo ir Izraelio. Čia Jėzus naudoja Paschos simbolius, kad atskleistų savo būsimos mirties prasmę, tačiau jo mokiniai to tiesiog nesupranta. Jie tučtuojau prie stalo pradeda ginčytis dėl to, kas bus didžiausias Dievo Karalystėje, o vėliau tą naktį jie net nesugeba būdrauti, kad pasimelstų su Jėzumi. Vienas iš dvylikos mokinių tampa Jėzaus nužudymo bendrininku, o kitas mokinys išsigina, kad apskritai pažinojo Jėzų.