Kelionė Luko evangelija ir Apaštalų darbaisPavyzdys

Jėzaus Karalystė yra geroji naujiena kenčiantiems ir preinama visiems, kurie suvokia, kad jiems Dievas reikalingas. Norėdamas tai iliustruoti, Lukas pasakoja apie Jėzų, dalyvaujantį vakarienėse kartu su ligoniais ir vargšais, kurie priima jo atleidimą, išgydymą ir dosnumą. Kita vertus, Jėzus taip pat vakarieniauja su religiniais vadovais, tačiau jie atmeta jo žinią ir kelia klausimus dėl jo metodų. Jie nesupranta, kas yra ir kaip veikia Dievo Karalystė, todėl jis jiems pasako palyginimą. Jis štai toks.

Tėvas turėjo du sūnus. Vyresnysis sūnus yra patikimas ir gerbia savo tėvą, o jaunesnis yra visiška tragedija. Jis anksčiau laiko pasigrobia savo palikimą, nukeliauja toli ir visą jį iššvaisto lėbaudamas ir tiesiog kvailai elgdamasis. Tada prasideda badmetis ir sūnui pritrūksta pinigų, tad jis susiranda darbą prižiūrėti kažkieno kiaules. Vieną dieną jis taip išalksta, kad yra pasirengęs valgyti kiaulių jovalą, ir tuo metu pagalvoja, kad namuose dirbti tėvui buvo ženkliai geriau. Taigi jis leidžiasi namo ir repetuoja savo atsiprašymo kalbą. Nors sūnus dar toli, tėvas jį pamato ir labai nudžiunga. Jo sūnus gyvas! Jis išgyveno badmetį! Tėvas pasileidžia bėgti link jo, o atbėgęs jį vis glebesčiuoja ir bučiuoja. Sūnus pradeda savo kalbą: „Tėti, aš nenusipelniau būti tavo sūnumi. Gal galiu grįžti ir dirbti pas tave...“ Dar nespėjus jam baigti kalbėti, tėvas įsako tarnams atnešti sūnui gražiausią rūbą, naujus sandalus ir puošnų žiedą. Jiems nurodyta iškelti geriausią pokylį, nes atėjo laikas švęsti sūnaus sugrįžimą namo. Prasidėjus vakarėliui, po ilgos ir sunkios darbo dienos grįžta vyriausiasis sūnus ir sužino, kad visa ši muzika ir maistas skirti jo nevykėliui broliui. Jis susierzina ir atsisako prisijungti prie šventės. Tėvas lauke susitinka su savo vyriausiuoju sūnumi ir sako: „Sūnau, tu jau esi mūsų šeimoje. Viskas, ką turiu, yra tavo. Bet turėjome švęsti ir džiaugtis dėl tavo brolio. Jis buvo pražuvęs ir atsirado. Jis buvo miręs, bet dabar yra gyvas“.

Šiame pasakojime Jėzus religinius vadovus lygina su vyresniuoju sūnumi. Jėzus mato, kaip religinius vadovus piktina tai, kad jis priima pašaliečius, tačiau Jėzus nori, kad jie pašaliečius matytų taip, kaip juos mato jis. Visuomenės atstumtieji grįžta pas savo tėvą. Jie gyvi! Dievo gerumo yra užteks visiems. Viskas, ką jis turi, priklauso tiems, kuriuos jis vadina savo vaikais. Vienintelis reikalavimas tiems, kas nori mėgautis jo Karalyste, yra nuolankiai ją priimti.