Kelionė Luko evangelija ir Apaštalų darbaisPavyzdys

Pirmajame amžiuje dauguma žmonių Viduržemio jūros regione gyveno tankiai apgyventuose Romos imperijos valdomuose miestuose. Kiekvienas miestas buvo įvairių kultūrų, tautybių ir religijų mišinys. Dėl šios priežasties juose buvo įvairiausių šventyklų aukų atnašavimui visokiausiems dievams, o kiekvienas žmogus turėjo skirtingus dievus, kuriems buvo prisiekęs. Nepaisant to, kiekviename mieste buvo ir mažumų grupių, kurios šių dievų negarbino. Izraeliečiai, dar vadinami žydais, teigė, kad yra vienas tikras Dievas, tad siekė garbinti tik jį vieną.

Visi šie miestai buvo sujungti Romos imperijos nutiestų kelių tinklu, todėl buvo lengva keliauti verslo reikalais ir skleisti naujas idėjas. Apaštalas Paulius keliaudamas šiais keliais praleido antrąją savo gyvenimo pusę. Jis skelbė, kad Izraelio Dievas paskyrė naują tautų Karalių, kuris valdo ne jėga ir agresija, bet pasiaukojančia meile. Paulius buvo šios naujienos šauklys ir kvietė visus žmones gyventi meile grįstoje Karaliaus Jėzaus valdžioje.

Apaštalų darbų knygos trečioji dalis pasakoja apie Pauliaus keliones ir tai, kaip žmonės priėmė jo žinią. Šioje dalyje Lukas pasakoja, kaip Paulius ir jo bendradarbiai persikėlė iš savo centrinės būstinės Antiochijos mieste į strateginius visos imperijos miestus. Kiekviename mieste Paulius turėjo įprotį pirmiausia eiti į žydų singogą ir parodyti savo tautiečiams, kad Jėzus buvo mesijinis hebrajų Biblijos išsipildymas. Kai kurie patikėjo jo žinia ir ėmė gyventi Jėzaus valdžioje, bet kiti Pauliaus žiniai priešinosi. Kai kurie žydai iš pavydo melagingai apkaltino mokinius, tuo tarpu dalis nežydų pajuto grėsmę romėniškajam gyvenimo būdui ir mokinius išvarė. Bet pasipriešinimas Jėzaus judėjimo nesustabdė. Tiesą sakant, persekiojimas netgi pagelbėjo jam pasiekti naujus miestus. Kupini džiaugsmo iš Šventosios Dvasios mokiniai tęsė savo misiją.