Atleidžiant tiems, kas mus įskaudinaPavyzdys

Įrašų apie nuoskaudas ištrynimas

Kiekvieną dieną mes kaupiame patyrimus ateities prisiminimams — jei pasiseks, džiaugsmingiems prisiminimams. Bet kartais, nutinka blogi dalykai, kurie visam laikui paveikia mūsų gyvenimą. Kartais, dėl blogo tam tikro žmogaus pasirinkimo, kitas žmogus tampa neįgalus. Girtas vairuotojas automobilio avarijoje gali nepatirti jokių traumų, kai tuo tarpu keleivis gali tapti visam laikui fiziškai ar psichiškai sužalotas. Žmogus dėl savo neatsargių ar savanaudiškų veiksmų kitiems žmonėms gali sukelti didelę žalą. Kaip gi drįstame net pagalvoti apie tai, kad galime atleisti tokias klaidas?

Atleidimas siejasi su sąmoningu skausmingų veiksmų ar nuodėmių paleidimu. Jūs pasirenkate nebeprisiminti kitų žmonių jums padarytų skriaudų. Psalmyne 103:8-12 yra demonstruojamas sąmoningas Dievo atleidimas. „Ne visą laiką jis barsis nei bus supykęs per amžius“ (nors Jis turi teisę tai daryti), ir „Kaip toli Rytai nuo Vakarų, taip toli nuo mūsų jis išsklaido mūsų nuodėmes.“ Tai yra amžinas atstumas; šiedu horizontai niekada nesusitinka. Dievas specialiai pašalina mūsų nuodėmes taip, kad daugiau jų nebematytų, ir daugiau jų nebeprisimena! Kaip galime praktikuoti tokį atleidimą? Tik Šventosios Dvasios mums dovanota meilė gali pakankamai pakeisti mūsų širdis, kad daugiau nebesaugotume „įrašo apie patirtą nuoskaudą“ (1 Korintiečiams 13:5). Tokio tipo atleidimas per Dievo malonę yra iškaltas mūsų širdyse ir jį motyvuoja tikroji meilė kitiems žmonėms.

Yra labai sunku atleisti kitiems, kai esame pastoviai susitelkę tik į savo kantėjimus ir sunkumus. Vietoje to, pamąstykite, kaip Dievas elgėsi su nuoskaudomis: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16). Dievo meilė mums privertė Jį paaukoti savo Sūnų, kad dovanotų mums nuodėmių atleidimą. Ar turėtume atleisti taip pat? Taip! Bet ne savo asmeninėmis jėgomis! Savaime suprantama, jog mes prisiminsime įvykius iš savo gyvenimo. Yra dalykų, kurių niekada tiesiog negalėsime „pamiršti.“ Bet ar saugome ir kaupiame „įrašus“ apie mums kitų žmonių padarytas skriaudas? Ar, kas kartą sutikę tą žmogų, iš naujo prisimename ir išgyvename tuos neigiamus patyrimus?

Dieviškas atleidimas neištrina mūsų prisiminimų, bet leidžia ištrinti įrašą apie skriaudą ir gyventi atkurtuose santykiuose. Bėgant laikui ir veikiant Šventajai Dvasiai, pastebėsime, jog mūsų neigiamas mintis ir jausmus mus įskaudinusių žmonių atžvilgiu, pakeitė meilė.