Mavhesi emuBhaibheri Ane Mukurumbira kubva kuna Pradžios knyga 6

Pakurirana nevamwe

gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų, ir sielojosi savo širdyje.

Viešpats, matydamas, kad žmonių nedorybės žemėje buvo didelės ir jų širdies siekiai buvo vien tik pikti

Tačiau Nojus rado malonę Viešpaties akyse.

Tokia yra Nojaus giminės istorija. Nojus buvo teisus ir tobulasvyrassavo kartoje; jis vaikščiojo su Dievu.

Ir Dievas tarė: „Aš išnaikinsiu žmones, kuriuos sutvėriau, nuo žemės paviršiaus; tiek žmones, tiek gyvulius, roplius ir padangių paukščius, nes Aš gailiuosi, kad juos padariau.“

Kai žmonių padaugėjo žemėje ir jiems gimė dukterų, Dievo sūnūs, matydami, kad žmonių dukterys gražios, ėmė jas sau į žmonas. Tada Viešpats tarė: „Mano Dvasia nekovos su žmonėmis amžinai, nes jie tėra kūnas; jų dienos bus šimtas dvidešimt metų!“ Anomis dienomis žemėje buvo milžinų. Kai Dievo sūnūs vesdavo žmonių dukteris ir jos pagimdydavo jiems vaikų, jie būdavo galiūnai, senovėje garsūs vyrai.

Nojus padarė viską, ką Dievas jam įsakė.

Ir Dievas tarė Nojui: „Aš nusprendžiau padaryti galą kiekvienam kūnui, nes per juos žemė pasidarė pilna nusikaltimų. Aš išnaikinsiu juos nuo žemės paviršiaus.

Pasidaryk arką iš sakuoto medžio, arkoje padaryk pertvaras ir ištepk ją derva iš vidaus ir iš lauko.

Dievas pažiūrėjo į žemę ir matė, kad ji sugedusi, nes kiekvienas kūnas žemėje iškreipė savo kelius.

Į arką įsivesk po du kiekvienos rūšies gyvius – patiną ir patelę, kad išliktų gyvi su tavimi.